nuobėga

núobėga sf. (1) Amb, nū́bėga (ž.) (1) 1. žr. nuobėgis 1: O kur tik patežėjo, ten skiedėsi juodas purvas, murmėdamas ieškojo nuobėgos, o neradęs – tviro į valkas, tvindė gatvę ir griovius J.Balt. 2. ledo varveklis: Stogas su nū́bėgoms būna priš atlydį Varn.